Saugaus vairavimo pagrindai

ByVairavimo kursai

Saugaus vairavimo pagrindai

Vienas iš pagrindinių vairuotojų užduočių- saugiai vairuoti automobilį. Todėl aptarsime keletą klausimų:
  1. Susipažinsime su valdymo įrengimų naudojimusi,
  2. Sužinosime kaip vairuoti automobilį ribotame plote ir transporto priemonių sraute,
  3. Kaip pasirinkti važiavimo greitį,
  4. Kaip pasirinkti saugią distanciją,
  5. Kas yra sustojimo kelias, stabdymo kelias, kokie faktoriai turi tam įtakos,
  6. Aptarsime lenkimo manevrą,
  7. Kaip saugiai važiuoti per sankryžas ir pėsčiųjų perėjas.
Vairuotojo darbo vieta, naudojimasis valdymo įrenginiais Kelionės sėkmę ir eismo saugumą daugiausia lemia transporto priemones paruošimas bei vairuotojo fizinė ir psichinė būsena. Prieš išvykstant reikia kruopščiai patikrinti transporto priemonės techninę būklę. Būtina įsitikinti, ar automobilis atitinka reikalavimus, kurie yra išdėstyti kelių eismo taisyklėse, t.y. ar tvarkinga stabdžių sistema, vairo mechanizmas, šviesos ir signalizacijos sistemos, stiklo valytuvai, spidometras, saugos diržai, padangos, ar yra vairuotojo įrankių komplektas, atsarginis ratas ir kt. Primename, kad KET reikalauja, kad kiekvienoje motorinėje transporto priemonėje būtų vaistinėlė, gesintuvas, avarinio sustojimo ženklas. Vairuojant vairuotojui tenka atlikti daug įvairių judesių, kurie turi būti greiti ir tikslūs. Tam reikalinga gera vairuotojo fizinė ir psichinė būsena, kuri keliones metu tiesiogiai susijusi su jo darbo vieta – kabina ir visais joje esančiais įrenginiais. Vairuotojo darbo vieta charakterizuojama:
  • kabinos matmenimis,
  • apžvelgiamumu,
  • patogumu pasiekti valdymo įrenginius,
  • sėdynes padėtimi valdymo įrenginių atžvilgiu,
  • kontrolės – matavimo prietaisų informatyvumu,
  • aplinkos (mikroklimatas, apšviestumas, triukšmas, vibracija) ypatumais kabinoje.
Jeigu darbo vieta neatitinka šių reikalavimų, vairuotojas transporto priemonei vairuoti naudoja daugiau energijos, greičiau nuvargsta, mažėja jo darbingumas, daro daugiau vairavimo klaidų. Didelę įtaką vairuotojo nuovargiui, vairavimo judesių greičiui, tikslumui, kelio apžvelgiamumui turi sėdynės patogumas ir padėtis. Rankos turėtų būti truputį sulenktos (100-120°) per alkūnes, kojų sulenktos per kelius 100-140° kampu, keliai būtų 3-5 cm atstumu nuo apatinio vairo krašto ir šiek tiek pasislinkę į priekį. Keliai neturi kliūti už vairo, kai pėdomis spaudžiami pedalai. Sėdint nugara turi remtis į atlošą. S a u g o s d i r ž a i – tai paprasta ir efektyvi saugumo priemonė, dažnai išsauganti gyvybę vairuotojui ir keleiviams autoavarijų metu susiduriant transporto priemonėms arba atsitrenkiant priekiu į kliūtį. Remiantis statistiniais duomenimis nustatyta, kad važiuojant 60 km/h greičiu su užsegtais saugos diržais autoavarijos metu sužeistų būta 2,3 karto, o žuvusių – 3,6 karto mažiau. Esant greičiui virš 90 km/h, saugos diržų reikšmė šiek tiek mažesne, tačiau tikimybė išlikti gyvam yra 2 kartus didesnė negu jais neprisisegus. Kelių eismo taisyklės reikalauja, kad vairuotojas prisisegtų saugos diržus ir nevežtų keleivių neprisisegusių saugos diržų. Diržai yra privalomi tiek ant priekyje, tiek gale sėdintiems keleiviams. U ž p a k a l i n i o v a i z d o v e i d r o d ž i a i (vidiniai ir išoriniai) – sudaro galimybę gauti informaciją apie tai, kas iš paskos vyksta kelyje. Veidrodėlius reguliuojame sėdėdami taisyklingai už vairo. Veidrodžių reguliavimo teisingumas važiuojant patikrinamas stebint lenkiantį iš kairės automobilį: kai tik jo vaizdas vidiniame veidrodyje pradeda išnykti, jis turi pradėti pasirodyti išoriniame kairiajame veidrodyje. Atkreipkime dėmesį į tai, kad yra “akloji zona”, kuri yra neapžvelgiama veidrodėliais. Todėl prieš atlikdami kokį nors manevrą būtinai pasukite galvą atgal ir apsižvalgykite. Transporto priemonei valdyti joje yra įrengtos atitinkamos svirtys ir pedalai. Jie skirstomi į dvi grupes:
  • kojiniai – degalų tiekimo pedalas (akseleratorius), stabdžių ir sankabos pedalai;
  • rankiniai – vairo ratas, stovėjimo stabdžio ir pavarų perjungimo svirtys.
Teisinga vairuotojo sėdėsena sąlygoja ir teisingą kojų padų padėtį ant valdymo pedalų . Pėdą sąlyginai galima suskirstyti į tris dalis: I dalis – priekinė – lanksti ir jautri, bet nestipri. Ja spaudžiame akceleratoriaus pedalą. Šiuo atveju, kad koja mažiau vargtų, pakulnis turi remtis į grindis; II dalis – vidurinė – stipri ir lanksti. Ja spaudžiame sankabos ir stabdžio pedalus, kuriems nuspausti reikalinga didesnė jėga; III dalis – kulnas – labiausiai stipri, bet nejautri. Spausti ja pedalą yra nepatogu, todėl dažniausiai naudojama tik kojai atremti. V a i r a s skirtas transporto priemones važiavimo krypčiai išlaikyti arba ją keisti. Labai svarbu taisyklingai vairą laikyti ir jį sukti. Vairą reikia “jausti” ir sukti tik tada kai reikia, laikyti abiem rankom. Šioje padėtyje vairo ratas yra laikomas ilgiausiai, nes iš šios padėties galima greičiausiai ir naudojant mažiausiai jėgos pasukti taisyklingai vairą. Norint atlikti posūkį reikia ranką perkelti šiek tiek aukštyn ir po to tempti vairą žemyn. Kitą ranką tuo pačiu metu atleidžiame ir ją naudojame kaip pagalbinė jei reikia vairą dar pasukti. Važiuojant geru keliu ir esant neintensyviam eismui, galima rankas perkelti į kitą padėtį. Ši padėtis tik laikina ir pailsėjus būtina rankas gražinti į aukščiau aprašytą padėtį. Dažnai tenka vairuoti ir viena ranka, dažniausiai kairiąja, kai tenka perjungti pavaras, įjungti prietaisą ir t.t. Šiuo atveju kairioji ranka perkeliama aukštyn, o pavarų perjungimo svirtis laikoma už pačio viršaus. Transporto priemonių vairavimas ribotame plote ir transporto sraute Samprata apie transporto priemonės dinaminį gabaritą (koridorių) Transporto priemonė, važiuodama nors ir labai tiesiu keliu, nukrypsta nuo numatytos važiavimo krypties dėl:
  • dėl ratų smūgių į kelio nelygumus,
  • padangų elastiškumo,
  • laisvumų vairo mechanizme,
  • skersinio kelio nuolydžio,
  • šoninio vėjo.
Dėl šios priežasties vairuotojas pastoviai turi koreguoti transporto priemones judėjimo trajektoriją. Dėl to reikalingos važiuoti transporto priemonei juostos plotis – dinaminis gabaritas Bk viršija jos gabaritinį plotį Ba .. Važiuojant kinta ne tik transporto priemonės dinaminis plotis, bet ir jos aukščio gabaritas, kurio svyravimo amplitudė daugiausiai priklauso nuo:
  • padangų elastiškumo,
  • pakabos veikimo (amortizatorių, lingių, spyruoklių ir pn.),
  • transporto priemones masės.
Dinaminio koridoriaus plotis žymiai padidėja važiuojant posūkyje. Dinaminis koridorius labai praplatėja mažo spindulio posūkiuose važiuojant ilgiems automobiliams (autobusams, krovininiams automobiliams ir kt.). Važiavimo greičio pasirinkimas, distancija, priešpriešinis prasilenkimas S a u g a u s g r e i č i o pasirinkimas yra viena pagrindinių sąlygų, nuo kurių priklauso važiavimo saugumas. Didelis greitis yra pavojingas. Didėjant greičiui, mažėja vairuotojo dėmesio koncentracijos laukas, trumpėja laikas, liekantis priimti sprendimus, didėja automobilio stabdymo kelias, mažėja ratų sukibimas su kelio danga, didėja pasipriešinimo riedėjimui koeficientas. Automobilis tampa sunkiau valdomas. Automobilio kinetine energija, proporcinga masei ir greičio kvadratui, avarijos atveju sunaudojama transporto priemonių, statinių sugadinimui, žmonių traumavimui. Kuo didesnis greitis, tuo sunkesnės būna autoavarijų pasekmės. Atsitrenkus smūgio stiprumas ekvivalentiškas kritimui iš atitinkamo aukščio.Paprastai po smūgio yra sužalojami keleiviai ir vairuotojas. Per mažas greitis yra taip pat pavojingas, nes kitos transporto priemonės turi lenkti lėčiau važiuojančią transporto priemonę. Paprastai pasirenkant saugų greitį, reikia įvertinti įvairius veiksnius Saugi distancija priklauso nuo:
  • transporto srauto greičio,
  • gabaritų,
  • stabdžių sistemos charakteristikos ,
  • kelio tipo,
  • dangos būklės,
  • vairuotojo reakcijos greičio,
  • asmeninių savybių,
  • temperamento ir t.t.
Norint teisingai pasirinkti distanciją būtina žinoti transporto priemonės sustojimo kelią. Sustojimo kelias – tai atstumas, kurį nuvažiuoja transporto priemonė nuo to momento, kai vairuotojas pastebi pavojų iki visiško sustojimo. Sustojimo kelias susideda iš:
  • stabdymo kelio (tai kelias, kurį transporto priemonė nuvažiuoja nuo to momento, kai vairuotojas paspaudžia stabdžių pedalą ir stabdžiai pradeda stabdyti iki visiško sustojimo),
  • kelio, kurį nuvažiuoja transporto priemonė per vairuotojo reakcijos laiką, t.y. nuo to momento kai vairuotojas pastebi kliūtį iki to momento kai vairuotojas paspaudžia stabdžių pedalą. Vairuotojo reakcijos laikas priklausomai nuo jo būklės ir psichinių savybių gali keistis nuo 0,2 iki 1,5 s ir daugiau.
Automobilio greitis (km/h)
Reakcijos laikas (sek)
0,5
0,8
1,0
1,5
2,0
Nuvažiuotas kelias (m)
50
6,9
11,1
13,9
20,8
27,8
60
8,3
13,3
16,7
25,0
33,3
70
9,7
15,6
19,4
29,2
38,9
80
11,1
17,8
22,2
33,3
44,2
90
12,5
20,0
25,0
37,5
50,0
100
13,9
22,2
27,8
41,7
55,5
Ypač reakcijos laikas pailgėja pervargus, o taip pat kai kurių vaistų poveikyje. Atkreipkite dėmesį į vaistų poveikį
  • stabdžių sistemos suveikimo laiko. Jis priklausomai nuo jos konstrukcijos bei techninės būkles gali keistis nuo 0,2 iki 0,4 s esant hidrauliniams stabdžiams, ir nuo 0,6 iki 0,8 s esant pneumatiniams stabdžiams.
Važiuojant 100km/h greičiu, automobilis per sekundę nuvažiuoja apie 27 metrus. Paprastai greičio padidėjus du kartus, stabdymo kelias pailgėja keturis kartus, t.y. stabdymo kelias yra proporcingas greičio kvadratui, todėl yra rekomenduojama, kad minimalus atstumas tarp automobilių būtų ne mažesnis kaip pusė važiavimo greičio reikšmės metrais. T.y., jei važiavimo greitis 60 km/h- 30 m, jei 100 km/h- 50 m ir pn. Nedera priartėti labai arti, nes vairuotojas nemato kas dedasi priekyje. Laikantis pernelyg didelės distancijos, gali atsirasti vairuotojų, kurie stengsis užimti tuščią tarpą. Priešpriešiais važiuojančių t r a n s p o r t o p r i e m o n i ų p r a s i I e n k i m a s tampa pavojingas staigiuose kelio susiaurėjimuose, ant tiltų, tuneliuose, mažo spindulio posūkiuose, ruožuose su mažu sukibimo koeficientu . Taip pat prasilenkimo erdvę neretai sumažina važiuojamoje dalyje ar kelkraštyje stovinčios transporto priemonės, einantys pėstieji ir pan. Todėl, jei tai įmanoma, reikėtų stengtis išvengti prasilenkimų tokiuose ruožuose. Prasilenkiant būtina atsižvelgti į transporto priemonių dinaminius gabaritus, be to, važiuojant dideliu greičiu, priešais transporto priemones susidaro galingos stumiamo oro bangos, kurios stumia oro srautus į abi puses nuo transporto priemones. Lenkimas Kelių eismo taisyklės sako, kad lenkimas yra vienos arba kelių transporto priemonių pralenkimas, susijęs su išvažiavimu į priešpriešinio eismo juostą. Tai vienas pavojingiausių manevrų kelyje ir todėl reikia besąlygiškai vykdyti kelių eismo taisyklių reikalavimus. Kelių eismo taisyklės sako, kad prieš pradedant lenkti yra būtina įsitikinti, kad:
  • nė vienas iš paskui važiuojančių vairuotojų, kuriam gali būti sukliudyta, nepradėjo lenkti;
  • transporto priemonės, važiuojančios priekyje ta pačia juosta, vairuotojas neparodė kairiojo posūkio signalo;
  • lenkimui būtina juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms, baigdamas lenkti, jis galės grįžti į savo eismo juostą, nesukliudydamas lenkiamai transporto priemonei.
Lenkimą galima suskirstyti etapais. Pirmieji trys etapai labiau susiję su vairuoto psichofiziologija. Lenkimui pasirinktas kelio ruožas turi būti gerai apžvelgiamas. Per arti privažiavus prie lenkiamos transporto priemonės tokio ruožo matomumas bus ribotas . Šiuo atveju Jūsų automobilio per galinio vaizdo veidrodėlius gali nebematyti ir lenkiamojo automobilio vairuotojas. Reikia priminti ir tai, kad kelių eismo taisyklės draudžia viršyti leistiną važiavimo greitį, t.y. greičio negalima viryti ir lenkiant transporto priemones ir todėl laikoma, kad optimalus greičių skirtumas lenkiant turėtų būti 10-15 km/h gyvenvietėse ir 15-25 km/h ne gyvenvietėse. Įvertinus šią situaciją, galima saugiai pradėti lenkti. Baigus lenkti negalima staigia grįžti į savo eismo juostą. Tik pamačius aplenktąjį automobilį per galinio vaizdo veidrodėlį, galima saugiai tai atlikti. Važiavimas per sankryžas ir pėsčiųjų perėjas Dažniausiai pasitaikančios autoavarijos- transporto priemonių susidūrimai (važiavimo eiliškumo nesilaikymas) ir užvažiavimai ant pėsčiųjų. Sankryžose, ypač esančiose gyvenvietėje, vairuoti transporto priemonės yra sudėtinga dėl to, kad vairuotojas čia privalo vienu metu stebėti daug objektų, kurių daugelis gali kelti pavojų, juos suvokti ir priimti teisingiausią sprendimą. Tai – ženklai, šviesoforai, ženklinimas, transporto priemonės, pėstieji, įvairios kliūtys. Tokiomis sąlygomis greitai ir teisingai įvertinti situaciją tampa sunkiau, pailgėja vairuotojo reakcijos ir sprendimų priėmimo laikas. Kai kuriose sankryžose yra ribotas matomumas. Jose gali netikėtai pasirodyti naujos transporto priemonės. Kartais dėl vietos stokos sankryžose esti sunkiau manevruoti ar prasilenkti didesnių gabaritų transporto priemonėms. Pavojingiausios yra nereguliuojamos, ypač nelygiareikšmių kelių sankryžos . Čia dažniausiai suklysta vairuotojai, privalantys duoti kelią. Taip dažniausiai atsitinka dėl blogo matomumo, nepakankamos informacijos apie situaciją sankryžos prieigose ir skubotai priimto sprendimo važiuoti per sankryžą. Svarbu įvertinti visas sąlygas. Nepakanka pasitikėti, būtina dar ir pasitikrinti. Dažniausia avarijos priežastis- neatidumas tokiose sankryžose. Jeigu jums kilo klausimas: važiuoti ar nevažiuoti, spėsiu ar nespėsiu- niekada nevažiuokite, o pradėkite viską iš pradžių. Papraščiau yra važiuoti per reguliuojamas sankryžas. Tačiau ir jose gali susidaryti pavojinga situacija ir dažniausiai dėl kelių eismo taisyklių nesilaikymo. Taisyklėse yra aiškiai pasakyta, kad draudžiama įvažiuoti į sankryžą, jei joje yra transporto priemonių ar pėsčiųjų. Tai reiškia, kad ir degant leidžiamajam šviesoforo signalui, negalima įvažiuoti į sankryžą. Nedrausmingi vairuotojai dažnai pradeda važiuoti vos tik užsidegus geltonam… Sankryžoje gali susidaryti transporto kamščiai, kai kurie eismo dalyviai gali nespėti užbaigti judėjimo numatyta kryptimi esant leidžiamam šviesoforo signalui ir pan. Atsižvelgiant į tai, per sankryžą reikia važiuoti atsargiai, pasirenkant saugų. važiavimo greitį net ir tuo atveju, kai yra leidžiamas šviesoforo arba reguliuotojo signalas. Dažnai autoavarijose įvyksta pėsčiųjų sužalojimai. Pagrindines priežastis galima suskirstyti sąlyginai į: “netyčines” ir “tyčines”. “Netyčinės” įvyksta tada, kai eismo dalyviai neatidžiai vertina eismo situaciją: neįvertina automobilių ar pėsčiųjų pasirodymo, važiuojančių dviračių, žaidžiančių vaikų ir t.t. “Tyčinės” priežastys yra susijusios su grubiais eismo taisyklių pažeidimai: ėjimas ne per pėsčiųjų perėjas, degant draudžiamajam šviesoforo signalui, išbėgimas už stovinčios transporto priemonės, pėsčiųjų nepraleidimas per pėsčiųjų perėjas ir t.t. Pasaulyje jau seniai atliekami eismo saugumo tyrimai. Atlikti tyrimai parodė, kad eismo saugumui įtaką daro automobilio sandara, vairuotojo amžius, aplinka, kelias, t.y. VAKA sistema. Jungtinių Tautų Europos Ekonominė Komisija 1958 m. Ženevoje priėmė Mechaninių transporto priemonių taisykles, kurios yra privalomos jas įteisinusioms šalims. Šiose taisyklėse nustatyti transporto priemonių aktyviojo ir pasyviojo saugumo bei aplinkos apsaugos reikalavimai. Pasaulyje pasyviojo saugumo priemones pirmieji įdiegė Švedijos automobilių koncerno Volvo konstruktoriai. 1959 m. automobilyje Volvo Amazon (PV544) įrengti trijų tvirtinimo taškų saugos diržai. Tai pirmasis automobilis pasaulyje su standartinio fiksavimo saugos diržais. Po 10 metų “Volvo 140″ serijos automobiliuose buvo įrengta: priekinių sėdynių galvos atramos, saugos diržai trims užpakalinės sėdynės keleiviams ir užpakalinio automobilio stiklo apšildymas. 1970 m. Jungtinės Amerikos Valstijos paskelbė ESV projektą, kurio pasekoje šios šalies automobilių gamintojai skyrė pagrindinį dėmesį automobilio saugumui. 1972 m. Volvo koncernas įkūrė savo techninį centrą, kuriame atlikdavo saugumo, triukšmo ir išmetamųjų deginių tyrimus. Tais pačiais metais Volvo pristatė eksperimentinį saugų automobilį (ESC), kuriame buvo tokių naujovių: stabdžių antiblokavimosi sistema, oro pagalvės ir teleskopiniai buferiai. 1973 m. pagal Jungtinių Amerikos Valstijų standartus Europos automobilių gamintojai pradėjo gaminti didesnius smūgį sugeriančius buferius ir automobilius su mažesnio skersmens vairu. Volvo gamintojai pirmieji pasaulyje 1986 m. įrengė automobilyje vaikų saugos sėdynes. Pirmasis pasaulyje automobilis su šoninėmis oro pagalvėmis ir šoninio smūgio apsaugos sistema pagamintas 1994 m., tai – Volvo 850. Šiuo metu automobilių gamintojai įrengia savo serijiniuose automobiliuose modernias aktyviojo (pvz., ABS-stabdžių antiblokavimosi sistema, DSTC-dinaminio stabilumo ir traukos sistema, EBD-elektroninė stabdžių slėgio paskirstymo sistema ir kt.) ir pasyviojo (pvz., priekinės ir šoninės oro pagalvės, energiją absorbuojantis kėbulas, durelių apsaugos, inerciniai saugos diržai ir kt. ) automobilių saugumo priemones. Visi lengvųjų automobilių gamintojai prieš pradėdami masinę savo modelių gamybą juos išbando aktyviojo ir pasyviojo saugumo atžvilgiu. Beveik visi pasyviojo saugumo bandymai (daugelyje pasaulio šalių vadinami – crash test) atliekami gamintojų laboratorijose. Tokias laboratorijas turi: Audi, VW, Volvo, Toyota, Renault, BMW ir kiti gamintojai. Kiekvienas automobilio modelis vertinamas saugumo požiūriu būsimam vairuotojui ir keleiviams. Bandymų metu vietoje realaus vairuotojo ir keleivių naudojami manekenai. Po tokių eksperimentų atsirado šoninės oro saugos pagalvės bei saugos užuolaidos, naujos deformacijos zonos, sugeriančios pavojingiausią šoninio smūgio energiją. Automobiliai bandomi priekinio, šoninio, galinio susidūrimo testais. Kliūtimi testų metu paprastai būna ne realus automobilis, bet papildomas įrenginys. Šie testai įgalina gamintojus pasitikrinti ar jų pagamintas automobilis yra saugus vairuotojui ir keleiviams, tačiau jie negali atsakyti į klausimą ar šis automobilis yra nepavojingas kitiems eismo dalyviams (pvz. mažesniems automobiliams, dviratininkams ir pėstiesiems). Pastaraisiais metais automobiliai buvo pradėti bandyti ar jie pavojingi susidūrimo metu pėstiesiems. Pasaulyje transporto tyrimų laboratorijos 1980 metais pradėjo sistemingą tyrimų programą. Didesni automobiliai susidūrimų metu kelia žymiai didesnę grėsmę “mažesniems” eismo dalyviams nei savo vairuotojui ar keleiviams. Vairuotojas ir keleiviai, esantys jo viduje, yra pakankamai saugūs, nes tokių automobilių didesnė masė, tvirtesnė rėmo ir kabinos konstrukcija. Pasaulyje masinės gamybos automobilius pasyviojo saugumo atžvilgiu išbando ir vertina nepriklausoma organizacija Euro – NCAP (Europos naujų automobilių patikrinimo programa – European New Car Assessment Programme) kartu su Tarptautine automobilių federacija, Automobilių asociacija, Didžiosios Britanijos Karališkuoju automobilių klubu ir kt. Automobilių modeliai bandomi ir vertinami priekinio, šoninio ir galinio susidūrimo testais (“crash test”). Susidūrimų testų metu vertinamas tik mašinos atsparumas priešpriešiniam smūgiui, kai 64 km/h greičiu važiuojantis automobilis priekiu (sutapimas – 40 %) trenkiasi į metro pločio nejudančią kliūtį. Antroje bandymo dalyje į stovintį automobilį iš šono įvažiuojanti speciali 1,5 metro pločio ir pusės metro ilgio, toną sverianti platforma turi pataikyti į vairuotojo dureles. Automobilio pasyvusis saugumas išanalizavus visą kompiuterių ir vaizdo kamerų surinktą informaciją, vertinamas pagal keturių žvaigždučių sistemą. Nuo 2000 metų Euro – NCAP įvedė naują privalomą bandymą visiems testuojamiems automobiliams. Jis turėtų padėti kuriant saugesnius automobilius. Testo esmė – automobilis tvirtinamas ant specialios judančios platformos, kuri judėdama 29 km/h greičiu, vairuotojo durelėmis rėžiasi į plieninį stulpą. Jei šio smūgio metu sėkmingai suveikia visos pasyviojo saugumo sistemos (ankstesnių bandymų metu šoninis smūgis tekdavo žemiau automobilio langų, todėl nepavykdavo įvertinti visų konstruktorių numatytų apsaugos priemonių), o prie vairo sėdinčio manekeno galva nepatiria didelių sužalojimų, automobilis gauna papildomų balų. Šis įvertinimas atsispindės penktojoje žvaigždutėje. Visi šie testai atliekami ne realiomis sąlygomis, bet laboratorijose naudojant papildomus įrenginius (imituojančius priešpriešinį automobilį), manekenus (imituojančius vairuotoją ir keleivius) ir kt. Šių bandymų rezultatas – išvada, kad automobilis saugus arba nesaugus jame esantiems vairuotojui ir keleiviams . Išsivysčiusiose šalyse, kur automobilių eismo saugumui skiriamas pakankamas dėmesys, naudojami vis nauji automobilių pasyviojo saugumo tyrimai. PRAKTINIAI PATARIMAI Sureguliuokite savo automobilio sėdynę taip, kad pasiektumėte visus valdymo įrenginius lengvai ir patogiai. Rankos ant vairo turi gulėti lengvai, be įtampos. Jūs turite gerai matyti kelią prieš save.
  • Niekada nebandykite reguliuoti vairo kolonėlės padėties važiuojančiame automobilyje.
Sėdynės reguliavimas prasideda nuo nugarėlės reguliavimo.
  • Sureguliavę sėdynę patikrinkite, ar ji patikimai užfiksuota.
Atidžiai sureguliuokite galvos atlošus sėdynėse, kiek galima arčiau pakaušio.
  • Sustoję visada įjunkite stovėjimo stabdį.
  • Atsiminkite, kad būtina ne paprastai žvilgčioti į veidrodėlius, bet ir reaguoti į pasikeitusią situaciją.
Veidrodėliai paprastai vaizdą sumažina. Net jei Jūs pažiūrėjote į veidrodį, nepamirškite pažiūrėti per kairįjį petį.
  • Negalvokite, kad įjungę posūkio signalą Jūs jau galite sukti. Tai labai pavojinga !
Jūs susipažinote su automobilio valdymo įrenginiais ir kaip teisingas jų valdymas turi įtakos saugiam eismui. Bus daugiau…

Apie autorių

Vairavimo kursai administrator

Dėkojame, kad lankotės mūsų puslapyje. Konsultuojame dėl A, A2, B, BE, C, CE, D kategorijų, 96 ir 95 kodų mokymosi. Padedame susitvarkyti pirmos pagalbos ir vairuotojo sveikatos pažymas, nuomojame vairavimo egzaminui A kategorijos motociklą ir BE kategorijos junginį. Norite kokybiško, greito ir priimtina kaina vairavimo mokymo?Registruokitės arba skambinkite tel. Nr.: +37065877771

Komentarai uždaryti!!!