Inžinieriniu požiūriu sukibimas su keliu priklauso pagrinde nuo pakabos. Kaip vairuotojas gali pagerinti savo motociklo pakabą? Ar taip būtina montuoti į savo motociklą čempiono šakes ir amortizatorius? Ar galima efektyviai vairuoti su gamykline pakaba? Kas yra „efektyvus vairavimas“?
Iš tikrųjų motociklas valdomas puikiai. Nešokinėja, nekreivalioja, „nevoblina“ – žodžiu jis stabilus. Tobula pakaba ir protingas vairuotojas gali išlaikyti motociklą stabilų esant bet kokioms kelio sąlygoms. Efektyvus vairavimas – tolygu – nuspėjamas sukibimas su keliu. Ne daugiau ir ne mažiau.
Nėra nieko blogiau kaip netikėtas slydimas arba tokio slydimo grėsmė (nenuspėjamas sukibimas). Va čia SIPai ir užvaldo daugumą vairuotojų. Pažvelkime įdėmiau į pakabą ir pabandykime suprasti kaip vairuotojui pasiekti efektyvų jos darbą su gazo rankenėle.
Gera pakaba nuo blogos skiriasi tiek mazgais (spyruoklėmis, amortizatoriais ir jų svoriu), tiek ir geometriniais parametrais (šakių posvyrio kampu, išnešimu, variklio padėtimi). Gazo valdymas veikia abu komponentus.
Niekas nepakeis protingai sureguliuotos pakabos. Vairuotojo užduotis – užtikrinti jai geriausią veikimo diapazoną teisingai naudojant gazą
Pakaba geriausiai veikia viduriniame diapazone (apytiksliai centriniame trečdalyje eigos). Tiek pilnai suspausta, tik ir pilnai ištempta pakaba prastai seka kelią. Staigus stabdymas ir stiprus pagreitėjimas – puikūs pavyzdžiai. Stabdant priekis susispaudžia ir prastai reaguoja į kelio nelygumus. (Pastaba – būtent tai ir yra pagrindinė priekinio rato užsiblokavimo priežastis. Ratas „neapipiešia“ nelygumų arba daro tai pernelyg lėtai.) Greitai įsibėgėjant, priekis nusikrauna, dėl to pradeda šokinėti ir atsiplėšia nuo žemės. Tuo tarpu centrinėje eigos dalyje pakaba idealiai seka trasos paviršių.
Pakaba sukelia tam tikrus važiavimo stiliaus apribojimus. Vairuotojas turi stengtis laikyti pakabą centrinėje eigos dalyje, tada motociklas likusį darbą atliks pats. Gazo taisyklė nr.1 daro būtent tai ko reikia. Jeigu jūs pridedate/numetate gazą, pakaba seka ne kelią, o svorio santykio pasikeitimus. Dirbti du darbus vienu metu – ne jos darbas.
Pakabos charakteristikas galima nureguliuoti konkrečiai trasai ir konkrečiam vairavimo stiliui. Bet jūs neišvengsite pagrindinės problemos. Paprasčiausiai motociklas geriau atitiks situaciją. Lenktyniniuose motocikluose keičiasi pakabos elgesys ribiniuose režimuose, tuo pačiu pastumdamas geriausio veikimo diapazoną, kad laimėti važiuojant konkretų ratą.
Priekinio rato čateris (rato vibracija dėl dažno sukibimo praradimo/atgavimo) – geras reguliavimo problemų pavyzdys. Kai kuriuose motocikluose čateris prasideda nedideliuose greičiuose ir lenktyninkas nusprendžia kad jau pasiekė pakabos veikimo ribas. Bet didinant greitį čateris staiga prapuola, kad vėl atsirasti kai greitis taps dar didesnis. Paprasti motociklai nureguliuojami vidutinėm sąlygom, kad geriausiai važiuotų per vairuotojo „mylimus“ posūkius.
Geriausias įrankis pakabos reguliavimui – gazo rankenėlė. Bet kokiam motocikle būtent protingas gazo rankenėlės naudojimas leidžia idealiai kontroliuoti svorio pasiskirstymą posūkyje. Akivaizdu kad, per stiprus pasukimas perstumia svorį atgal, o uždarymas – pirmyn. Kai motociklo/vairuotojo sistema sveria 600 svarų, jūs lengvu dešinės rankos judesiu permetate 150 svarų atgal ir atvirkščiai. Gazo valdymas – pakabos reguliavimo raktas.
Lenktyninkas gali reguliuoti pakabą kiek nori ir taip nieko ir nepasiekti. Niekas jam nepadės jei jis numetęs gazą aštriai įeina į posūkį, laukia kol baigsis kreivė, o po to spaudžia iš visų jėgų, viršydamas 10-20% idealaus skirtumo svorio pasiskirstyme. Toks stilius niekad neleis pakabai dirbti idealiame diapazone. Ypač tai teisinga paprastiems vidutinio greičio 90 laipsnių posūkiams, įveikiamiems per 2-3 sekundes. Lenktynininkus, naudojančius šį stilių, galima dažnai pamatyti boksuose, užsiimant reguliavimu. Jie skiria daug dėmesio tokiems pakabos veikimo diapazonams, kurie beveik nepasiekiami lenktynėse.
1989 Džonas Kosinskis laimėjo 250 kubikų klasėje pasiekęs rato rekordą, išsilaikiusį daugelį metų. Jis tada man prisipažino, kad beveik nelietė pakabos penkias lenktynes iš eilės! Jis paprasčiausiai mokėjo naudotis gazo rankenėle.
Dauguma motociklininkų nesupranta paprato dalyko: kuo daugiau gazuoji, tuo mažiau paslanki darosi galinė pakaba ir tuo labiau pasikelia galas. Daug kas galvoja kad greitėjant galas nusileidžia. Taip nėra. (Paprastas patikrinimas – atsiremkite priekiniu ratu į sieną ir po truputį atleiskite sankabą įjungę bėgį. Galas pasikels.)
Pakartosiu taisyklę nr. 1: kai tik jūs pradedate didinti greitį, jūs turite jį didinti tolygiai, švelniai ir pastoviai iki pat posūkio pabaigos. Šiuo atveju taisyklė idealiai sutampa su faktu aprašytu aukščiau. Idealus svorio pasiskirstymas 40/60 ne tik užtikrina geriausią sukibimą su keliu, bet ir leidžia pakabai dirbti geriausiame diapazone.
Staigus „atsukimas“ daro galine pakaba kieta ir susilpnina sukibimą. Tai daugumos mūsų problema. Bet geriausi lenktyninkai surado būdą pakreipti situaciją sau naudinga linkme. 500 kubikų motociklo (ir net gero superbaiko) ratas pradeda prasisukinėti kai sumažėja sukibimas. Ką gi daro meistrai? Jie naudoja tai išėjimui iš posūkio. Pakaba tampa minkštesne nes sukibimo praradimas palengvina galą. Viskas taip pat tik kitame lygyje.
Tai fantastiškas stilius, atrodo jis puikiai, bet ir bazinis metodas veikia. Kuo anksčiau jūs atidarysite gazą ir kuo švelniau jūs jį didinsite, tuo mažesnio pagreitėjimo jums reikės, kad pasiekti reikiamą greitį išeinant iš posūkio, ir tuo geriau veiks galinė pakaba. Vairuotojas gaus labiau prognozuojamą sukibimą su keliu. Ir tai veikia visiems vairavimo stiliams, ne tik lenktynėms.
Švelnus gazo didinimas ypač naudingas kai galinį ratą ima nešti. Su sąlyga, kad jūs nepagailėjote gazo, jūs galite išvengti didelio užnešimo arba heisaido paprasčiausiai nustoję didinti gazą. Motociklas pradės lėtėti švelniai o ne staigiai, kaip numetus gazą ir sukibimas su keliu vėl atsiras. Svarbiausia kliūtis protingiems veiksmams – SIPas nr. 1.
(Akivaizdu, padangų būklė, posvyrio kampas, pakabos reguliavimas, pats lenktyninkas yra svarbūs faktoriai. Aš nekviečiu jus tikėti mano žodžiu. Stebėkite kaip meistrai kovoja su nedideliais užnešimais. Ar numeta jie gazą, ar jūs girdite kaip motoras kaukia pastoviais ar net didesniais apsisukimais?)
Pažiūrėkite į motociklo konstrukciją. Kai galą pradeda nešti ir jūs numetate gazą, jūs permetate svorį iš galinio rato. Tai sukelia didesnį užnešimą ir apkrauna priekį, dažnai tiek, kad jį taip pat pradeda nešti.
Numetant gazą susispaudžia abi pakabos. Jei jūs numesite gazą viduryje posūkio, jūsų klirensas sumažės ir priekyje, ir gale, beje nedelsiant. SIP nr. 1 čia pat – užtenka vairuotojui išgirsti kaip motociklas braukia asfaltą, jis dar stipriau numeta gazą, motociklas braukia dar stipriau, galbūt net vienas ratas atsiplėšia nuo kelio. SIP nr. 1 trukdo vėl.
Kai tik jūs pradėjote didinti greitį, reikia jį didinti švelniai, pastoviai ir tolygiai iki pat posūkio pabaigos (pakartokite tai sau 1000 ar 2000 kartų).
Dauguma standartinių pakabų gali būti sureguliuotų net lenktynėms. Brangaus tuningo nereikia. Ir beje, labai malonu nugalėti žmogų su tuninginėmis detalėmis. Taip ar kitaip, tuninginė pakaba pati nepadarys jūsų greitesniu. Ji gali būti net pavojinga lėtuose posūkiuose. Nei motociklas, nei padangos nemėgsta to. Kai tik jūs supratote taisyklę nr. 1 ir išmokote ją taikyti, kai tik sugebėsite pasiekti galinio rato prasisukimo švelniu gazo padidinimu, jūsų motociklas taps idealiai valdomu.